Pasivaikščiojimas po Aukštuosius Tatrus: Rysy viršukalnė

Rysy viršukalnė (lietuviškiau būtų Rysių arba galbūt netgi Lūšių viršukalnė) yra aukščiausias kalnas Aukštuosiuose Tatruose kurį galima pasiekti be spec. įrangos. Aukštis - 2499 m virš jūros lygio.


Iškeliavome iš Štrbske Pleso miestelio (1347 m virš jūros) nuobodžiu keliuku link Popradske Pleso ežeriuko. 

Iš Štrbske Pleso link Popradske Pleso.

Gal ir gražu, bet norisi pasilypėti rimčiau.

Kadangi ten nėra ką veikti, paklusome nuorodoms vedančioms Mengusovska Dolina slėniu link Rysų. Slėnis - eglių miškas. 


Dūmėm kiek beįkabindami - man dumti buvo sunkiau, nes tempiau kuprinę su maistais, gėrimais, lietpalčiais, megztukais ir kosmetika (t.y. kremu nuo saulės). Karšta. Po pusvalandžio, jau 1620 m aukštyje keliukai išsiskyrė - pasukome į šiaurės rytus, Rupūžių ežerų link (t.y. Žabia Dolina).

Ką nufotografuosi, galvoje nenešiosi - maršruto nuotrauka iš kavinės.

Jau matyti vaizdai: egles keičia pušelės, pušeles - kalnapušės, kurios vis mažėja ir mažėja kol visai išnyksta. Pakeliui aplenkiam daug lėtapėdžių keliautojų. Vieni tokie labai jau pagyvenė vokiečiai paprašo juos nufotkinti, tuo pačiu papasakoja jog dabar jau leidžiasi žemyn, nakvojo Rysų karčemoje, ir primygtinai siūlo pasigrožėti vaizdu nuo Rysų viršukalnės. Taip, žinoma, be abejo, ko gi dar mes ten kopiam?

Skirtingai nuo vakarykštės trasos, čia visi mandagūs ir slovakiškai arba lenkiškai sveikinasi.

Priešais matosi labai graži smailė, už kurios - Mažasis ir Didysis Rupūžių ežerai. 

Karšta. Gal kas žinot, kas per kalnas fone? 

Stenam, skuodžiam kiek įkabindami, ežeriukai visai nemaži, gražūs, matosi jog šalti. Aplink slampinėja žmogelis, matyt, neplanuoja maudytis - jį vos įžiūrim iš savo vietos. Kylam aukštyn.

Didysis Rupūžių ežeriuks, už jo - Mažasis Rupūžių. Vaizdas iš viršaus.  Raudonas stačiakampis objektas kairiame apatiniame kampe, prie ežero kranto - kažkokio veikėjo čiužinys. Patį veikėją įžiūrėsite su mikroskopu: ieškokite ežero pakrantėje, į kairę nuo Neringos peties.

Pereinam nemažą tirpstantį sniegyną, aplenkiam dar porą šeimynėlių. 

Štai ir grandinės - jos visai savo vietoj ir visai funkcionalios, nes be jų būtų baisoka nugarmėti šimtelį metrų žemyn. Statu. Rupūžių ežerai jau visai mažyčiai. Veidai patys šypsosi - gražu, smagu, gera.

Didysis Rupūžių - kairėje, mažasis - dešiniau. Atstumas gerokai didesnis, nei iš Vilniaus televizijos bokšto kavinės.

Ima norėti lyti. Spartinam tempą. Kopiam takeliu, sukrautu iš akmenų - o keli akmenys pragręžti kiaurai, ir sujungti armatūra. Kaip jie čia, tempė dyzelinį generatorių su perforatoriumi vien tam, kad porą akmenų tesustiprintų? Vėl kyla pagarba tiems juodadarbiams žmonėms-nešikams, kurie tampo karčiamoms statybines medžiagas, alų, užkandą ir dyzeliną. Ir dar didesnė pagarba tiems, kurie tuos takelius iš uolų luitų sudėliojo.

Pamatome Rysų Chatą, ir netoli jos - įžymųjį tualetą su stiklinėmis durimis, peizažui apžiūrinėti. Tik mums nėra laiko grožėtis, ima pilti kaip iš kibiro. Neringa traukiasi lietpaltį, o aš skuodžiu link karčiamos. Beveik spėju. Sveikiname patys save: mes - aukščiausioje karčiamoje visuose Aukštuosiuose Tatruose, ar tik ne 2250 metrų aukštyje?

Karčiama pilna šlapių vengrų turistų. Randam vietos, užkandam, užsigeriam alaus - jis pasiutusiai brangus, 3 eurai. Turiu pamiršti savo principus. Neringa valgo pupelių sriubą, aš - vengrišką guliašą. Kol lyja, Neringa nusnūsta man ant peties.

Esant blogam orui, Chata pod Rysmi tampa labai populiaria vieta.

Galiausiai karčiama ištuštėja, rengiamės šlapiais lietpalčiais ir mes - norime dar suspėti į traukinį. Ryžtingai išbėgam į lauką, ir patraukiam paskui slovakų porelę nemažu sniegynu aukštyn, link Vaha balno. Lietus stiprėja, užplaukia debesys ir blogina mums matomumą.

Liepos vidurys. Slovakija. Lyja.

Iš Vaha perėjos matosi Lenkijos Tatrų teritorija - aukštai, baisu ir gražu.

Nuo Vaha balno į Lenkijos pusę.

Grįsti takeliai baigėsi. Trasa link Rysų viršukalnės - tokia tikroviškesnė: akmenys palaidi, vietomis nėra kur užsikabinti rankomis, jokių grandinių ir panašių išsigalvojimų. Keliauk kaip nori, daugiausia keturiomis.

Didysis ir Mažasis Rupūžių, lipant link Rysų.

Kyla rūkas. Girdime, kaip slovakų porelė ginčijasi - vyrukas keliauja pirmas, mergina aiškina kaip ji nori atgalios. Mes nesiginčijame, todėl juos aplenkiame. Iš viršūnės žemyn leidžiasi dar kažkokių slovakakalbių būtybių porelė (veidų nesimato, lyties neatspėjome). Matosi, jog dreba. "Dobry den' - dobry den'". Mums irgi reikėtų susikaupti - nelabai yra už ko laikytis, slidu.
Užplaukė debesis, gadina visą vaizdą. Radom pačią viršukalnę - suverstų uolienų krūva, pačiam viršuj dėl grožio subetonuotas balkšvas stulpas. Lyja. Prasidėjo kruša. Dar tik žaibų betrūksta. Širdis džiaugiasi - pasiekėm aukščiausią tašką, kurį Slovakijoje gali pasiekti neprofesionalai. Priropoja tas slovakas, jam iš paskos jo mergina. Pačiu laiku, gali mus nufotografuoti debesies fone. Mes juos irgi nufotografuojam, laukiam kol matomumas pagerės. Nepagerėja. Reikia leistis. 

Lengvoji dalis įveikta.

Priešingai išankstinei nuomonei, leistis nuo Rysų - daug lengviau nei ten kilti, nes matosi kad galimas kritimas ne toks jau baisus kaip iš pradžių atrodė. Nusileidžiam kelissyk greičiau nei užlipom. Ant viršūnes lipa kažkokia kita kompanija.  Slovakų porelė besiginčydama leidžiasi mums iš paskos.

Suraskite kelią žemyn.

Kaip tik tuo metu, kelioms sekundėms prasiblaivo debesys. Galim apsifotografuoti aplink. Ta kompanija viršuje džiūgauja, jiems pasisekė. Svarstom, ar dar galim skirti pusvalandį pakartotiniam užlipimui/nulipimui - turėtų būti geresnės nuotraukos. Bet viską išsprendžia vėl užslinkęs debesis - nebeverta.

Šiaušiam žemyn, link karčiamos. Šį sykį per sniegynus nusileidžiam labai greitai. Nebesustojam arbatos, dumiam žemyn - reikia spėti į traukinį. Šypsomės, sveikinamės su kopiančiais aukštyn. Visi klausinėja ar dar toli lipti.

Grandinėmis.

Lietus tai užeina, tai vėl praeina. Spėjam apsifotografuoti, ir šuoliuojam žemyn. Tolimieji Rupūžių ežeriukai apačioje po truputėli artėja, didėja. Sumušam nusileidimo greičio rekordus, bet galbūt be reikalo taip skubinamės - porą sykių vos neišsisukau kojos. "Patys drąsiausi alpinistai yra kapinėse" suprantu, ir mažinu apsukas.

Atsiranda kalnapušės, tada pušelės, ir vėl eglės. Mes vėl prie Popradske ežero. Tačiau per skubėjimą pasirinkome ne tą trasą: keliaujam ne į Štrbske Pleso, o į Popradske Pleso traukinių stotį (1246 m virš jūros) Rysy viršūnės iš toli atrodo tokios mažytės mažytės... Tolokai nuėjom. 

Rysai - centre, pasislėpė už pušų.

Pasivaikščiojimas po Aukštuosius Tatrus: Mala Studena dolina

Iškeliaujame iš Hrebienoko (1285m virš jūros lygio) visokiems paliegėliams subalansuotu maršrutu per eglių miškelį. 

Aukštieji Tatrai ir eglių miškas.

Karšta.

Pakeliui pamatome gamtos stebuklą - kalnų upės krioklį; fotografuojamės visais galais visomis pozomis. Karšta kaip keptuvėje, nuo saulės nepaslėpia nei medžių šešėliai.

Krioklys.

Taip, krioklys. Bet vis dar karšta.

Pamažu kylam aukštyn miško takeliu. Priartėjus prie karčiamos (vietinių vadinamomis "chatomis") ima pilti lietus. Kas turi, tie rengiasi polietileniniais vienkartiniais apsiaustais ir slepiasi po eglėmis. Pati karčiama - sausakimša nuo šlapių vokiečių, lenkų ir kitokių turistų; barmenui alaus ir sriubos prekyba einasi kaip iš pypkės. Sausakimša ir erdvė aplink karčiamą, nes turistai kažkodėl mano jog arčiau karčiamos lietus ne toks šlapias. Mes su Neringa radome tuščią sausą sandėliuką už tos karčiamėlės - ten sukviečiame ir bendrakeleivius. Kadangi lyti nenustoja, po kokios valandos mūsų grupė nutaria keliauti toliau.

Traukiam mišku tolyn, takas statėja. Ima žaibuoti. Senas prietaras byloja, jog žaibuojant geriau vaikštinėtis atokiau vienas nuo kito, nes jei žaibas ir trenks, tai neva teužmuš vieną vietoj dviejų. Tokia mintis akimirksniu išpopuliarėja, tarpai tarp grupės narių ima siekti 20 metrų. Priartėjus prie kaimyno arčiau nei 3 metrai, kyla isterinė psichozė, mat neva tai du žmonės šalia vienas kito "labiau pritrauks žaibą".

Taip besijaudindami ilgainiui prieiname prie didokos Zamkovskeho karčiamos (1475 m virš jūros), kuri irgi sausakimša. Gidė praneša, jog reikia keliauti "dar 10 minučių", ir tada kažką pamatysime: tuomet dalis keliaus tolyn, dalis grįš atgal į Zamkovskeho gerti arbatos. Klausom nurodymo.

Lietus tebepila, todėl nelabai ir tepastebim kaip kylant aukštyn keičiasi klimatinės juostos: eglių miškas ilgainiui išvirsta į pušyną, pušynas - į kalnapušyną. Kairėje linksmai čiurlena upeliūkštis, kaip vėliau paaiškėjo, Mažasis Šaltasis upelis (Mala Studena). Iš kairės ir dešinės - kalnai, o mes einam to upelio slėniu. Lyja, šlapia eiti, gaila keliautojų kurie neturi lietpalčių.

Pagaliau po ilgoko laiko tarpo gidė parodo toli toli aukštai aukštai esantį kalną. To kalno šlaite matosi nedidelis stačiakampėlis. Tas stačiakampėlis ir yra "Teriho chata", t.y., 19 amžiuje vengro gydytojo pastatyta karčiamėlė keliautojams. Kas nori, gali eiti link toks karčiamėlės, kas nenori - keliaus atgal į Zamkovskeho chatą ir į Hrebionoką. Kyla sąmyšis - vieni šaukia "ką ten gero pamatysim", kiti sako "reikia eiti", treti sako kad skauda kojas, o mamos griežtai liepia vaikams apsisukti ir keliauti atgal. Aš norėjau grįžti, bet Neringa liepė, tai ir pasidaviau spaudimui.

Kai didžioji grupės dalis apsisuko ir nuėjo žemyn, lietus liovėsi - išlindo saulutė. Kalnapušės žemėja, nebeužstoja kalnų vaizdo. Eiti smagu, visai nesunku - straksi sau nuo akmens ant akmens, dairaisi, kvėpuoji kalnų pušų orą. 

Jūs teisingai pastebėjote - Teriho chata yra tas stačiakampėlis virš krioklio. Jau nebetoli liko.

Pagaliau baigiasi ir kalnapušės, lieka tik žolės kuokštai ir kerpės. Artėjame prie aukštumos, ant kurios pastatyta Teriho chata. Pakeliui įveikiame mažyčius, nuo lietaus atsiradusius upeliukus. Kalnais žliaugia mažyčiai kriokliai. Užeiname gamtos stebuklą - snieguotą plotelį uolos papėdėje. Nors oras šiltas (atrodo, tarsi +18-+22 C), tačiau sniegas atkakliai netirpsta. Juo smagu pasitrinti kaktą ir atsivėsinti. 

Nebelabai karšta.

Prasideda zigzaginis lipimas stambokais akmenimis aukštyn, link Teriho chatos. Nelengva. Didelė pagarba tiems, kurie tokiame aukštyje sugebėjo akmenimis ir didokais uolų luitais išgrįsti kokybišką taką.

Takas iš arti

Takas iš tolėliau. Geltonas daiktas rankoje - lietpaltis.

Apsižiūrėjau, jog su mumis keliauja ir viena garbaus amžiaus, nedidelio ūgio, tačiau labai ryžtinga moterėlė Jovita. Ji vargiai tepaspėja su visais kitais, visa uždususi ir pavargusi, vos pavelka savo kuprinėlę. Su Almantu susitariame, jog atimsime iš Jovitos tą jos naštą, o pačiai Jovitai patariame neskubėti, nes kaulai nebe to tankumo. Gidės nebesimato, ji nudūmusi aukštyn.

Lipame, lipame ir lipame. Pagaliau lipimas baigiais, pamatome 19 amžiaus Tericho namelį, kuris savo architektūriniu stiliumi šiek tiek nori pamėgdžioti Potalos rūmus. Gražu: aplink uolose net keturi tvenkinėliai,  vadintini kalnų ežeriukais. Virš galvų, iš trijų pusių supa kalnai, kurie gi jau visai ranka pasiekiami. Toli toli likęs slėnis - įžiūrimos net Slovakijos lygumos. Nuostabus vaizdas, euforija, užburiantis nerealus landšaftas, malonus sąžiningas nuovargis. Kriokliukai, upeliūkščiai, viršukalnės, grynas oras, menkos kerpės ant milžiniškų uolų, milžiniškos erdvės. Gaila tų nevykėlių, kurie pasuko atgalios.

Kalnai jau arčiau.

Čia vis dar auga gėlytės.

Upelis slėnyje - Mala Studena. Jį šioje nuotraukoje įžiūrėsite su mikroskopu.

Mūsų aukštis - 2045 m virš jūros.

Sulaukiame mūsų šaunuolės Jovitos. Prisislampinėję aplink, užsukame į Teriho karčiamėlę. Alaus kaina - žvėriški 2 eurai, kas vis tik yra atleistina, nes viską viską čia pristato ne automobiliai ar kokie nors nešuliniai gyvuliai, o žmonės. Darau niekuo neparemtą išvadą, jog toks vergiškas darbas matyt yra profsąjungų susitarimas ir kultūrinis paveldas, mat pvz asiliukų ar Andų lamų panaudojimas būtų X kartų efektyvesnis, pigesnis ir humaniškesnis nei tokių svorių tampymas ant nešikų pečių.

Kova už gyvulių teises. Kad asilėliai nesikankintų, šis tipas kasdien nešioja svorius ant nuosavos kupros.

Gidė liepia keliauti atgal, nes turėsime progą išsimaudyti slaptoje vietoje kalnų upėje (šiaip jau maudymasis kalnų upėse yra draudžiamas, todėl reikia slėptis nuo gamtos inspekcijos). Dumiam žemyn kiek beįkabindami, straksim uolom kaip bepročiai. Mes su Neringa vos spėjam darytis nuotraukas kas šimtą metrų, o vyresni žmonės ir ypač Jovita vos begaudo kvapą ir stebisi kad vis dar gyvi. Įdomu, kaip atsirūgtų mūsų gidei jei paaiškėtų kad toli toli atsilikusi senutė iš tikro guli kur nors su sulaužyta koja, ir ją reikia kaip nors be transporto nugabenti iki medikų.

Bėga minutės ir pusvalandžiai, pamažėl keičiasi klimato juostos: vėl atsiranda mažutelytės kalnapušėlės, kurios dar vėliau jau pasiekia metro (ar net pusantro) aukštį. Straksim sau akmenimis, ir kalnapušės patampa pušelėmis, pušelės - eglutėmis, atsiranda normalus spygliuočių miškas. Štai ir Zamkovskeho chata. Pagreitintu tempu dumiam tolyn, kol slaptu keliuku prikeliaujame kalnų upę. Paaiškėja, jog maudytis nepavyks, nes nuo liūties ji pernelyg ištvinusi, pernelyg srauni, ir dar gerokai purvina. Sprintas baigiaisi: iki funikulieriaus Hrebienoke telieka tik apie 20 min kelio, o funikulierius tik už 40 minučių.

Jėga. Susirgom kalnais. 

Vakare gūglėje išskaitom, jog Teriho chata - tik nedidelė viso maršruto dalis. Reiktų eiti toliau, iki kalnų perėjos, kur matosi du slėniai, ten vaizdai dar nuostabesni, o nusileisti žemyn iš kitos pusės. Gidė suplanavo kad pilnas maršrutas - ne mūsų grupės jėgoms, kas yra tiesa atsižvelgiant į garbų kai kurių bendražygių amžių. Bet gaila, kad tiek daug ko nepamatėme.

Mes tenuėjome iki Teriho chatos. Iš tikro reiktų traukti toliau, link Sedielko.