Pasivaikščiojimas po Aukštuosius Tatrus: Mala Studena dolina

Iškeliaujame iš Hrebienoko (1285m virš jūros lygio) visokiems paliegėliams subalansuotu maršrutu per eglių miškelį. 

Aukštieji Tatrai ir eglių miškas.

Karšta.

Pakeliui pamatome gamtos stebuklą - kalnų upės krioklį; fotografuojamės visais galais visomis pozomis. Karšta kaip keptuvėje, nuo saulės nepaslėpia nei medžių šešėliai.

Krioklys.

Taip, krioklys. Bet vis dar karšta.

Pamažu kylam aukštyn miško takeliu. Priartėjus prie karčiamos (vietinių vadinamomis "chatomis") ima pilti lietus. Kas turi, tie rengiasi polietileniniais vienkartiniais apsiaustais ir slepiasi po eglėmis. Pati karčiama - sausakimša nuo šlapių vokiečių, lenkų ir kitokių turistų; barmenui alaus ir sriubos prekyba einasi kaip iš pypkės. Sausakimša ir erdvė aplink karčiamą, nes turistai kažkodėl mano jog arčiau karčiamos lietus ne toks šlapias. Mes su Neringa radome tuščią sausą sandėliuką už tos karčiamėlės - ten sukviečiame ir bendrakeleivius. Kadangi lyti nenustoja, po kokios valandos mūsų grupė nutaria keliauti toliau.

Traukiam mišku tolyn, takas statėja. Ima žaibuoti. Senas prietaras byloja, jog žaibuojant geriau vaikštinėtis atokiau vienas nuo kito, nes jei žaibas ir trenks, tai neva teužmuš vieną vietoj dviejų. Tokia mintis akimirksniu išpopuliarėja, tarpai tarp grupės narių ima siekti 20 metrų. Priartėjus prie kaimyno arčiau nei 3 metrai, kyla isterinė psichozė, mat neva tai du žmonės šalia vienas kito "labiau pritrauks žaibą".

Taip besijaudindami ilgainiui prieiname prie didokos Zamkovskeho karčiamos (1475 m virš jūros), kuri irgi sausakimša. Gidė praneša, jog reikia keliauti "dar 10 minučių", ir tada kažką pamatysime: tuomet dalis keliaus tolyn, dalis grįš atgal į Zamkovskeho gerti arbatos. Klausom nurodymo.

Lietus tebepila, todėl nelabai ir tepastebim kaip kylant aukštyn keičiasi klimatinės juostos: eglių miškas ilgainiui išvirsta į pušyną, pušynas - į kalnapušyną. Kairėje linksmai čiurlena upeliūkštis, kaip vėliau paaiškėjo, Mažasis Šaltasis upelis (Mala Studena). Iš kairės ir dešinės - kalnai, o mes einam to upelio slėniu. Lyja, šlapia eiti, gaila keliautojų kurie neturi lietpalčių.

Pagaliau po ilgoko laiko tarpo gidė parodo toli toli aukštai aukštai esantį kalną. To kalno šlaite matosi nedidelis stačiakampėlis. Tas stačiakampėlis ir yra "Teriho chata", t.y., 19 amžiuje vengro gydytojo pastatyta karčiamėlė keliautojams. Kas nori, gali eiti link toks karčiamėlės, kas nenori - keliaus atgal į Zamkovskeho chatą ir į Hrebionoką. Kyla sąmyšis - vieni šaukia "ką ten gero pamatysim", kiti sako "reikia eiti", treti sako kad skauda kojas, o mamos griežtai liepia vaikams apsisukti ir keliauti atgal. Aš norėjau grįžti, bet Neringa liepė, tai ir pasidaviau spaudimui.

Kai didžioji grupės dalis apsisuko ir nuėjo žemyn, lietus liovėsi - išlindo saulutė. Kalnapušės žemėja, nebeužstoja kalnų vaizdo. Eiti smagu, visai nesunku - straksi sau nuo akmens ant akmens, dairaisi, kvėpuoji kalnų pušų orą. 

Jūs teisingai pastebėjote - Teriho chata yra tas stačiakampėlis virš krioklio. Jau nebetoli liko.

Pagaliau baigiasi ir kalnapušės, lieka tik žolės kuokštai ir kerpės. Artėjame prie aukštumos, ant kurios pastatyta Teriho chata. Pakeliui įveikiame mažyčius, nuo lietaus atsiradusius upeliukus. Kalnais žliaugia mažyčiai kriokliai. Užeiname gamtos stebuklą - snieguotą plotelį uolos papėdėje. Nors oras šiltas (atrodo, tarsi +18-+22 C), tačiau sniegas atkakliai netirpsta. Juo smagu pasitrinti kaktą ir atsivėsinti. 

Nebelabai karšta.

Prasideda zigzaginis lipimas stambokais akmenimis aukštyn, link Teriho chatos. Nelengva. Didelė pagarba tiems, kurie tokiame aukštyje sugebėjo akmenimis ir didokais uolų luitais išgrįsti kokybišką taką.

Takas iš arti

Takas iš tolėliau. Geltonas daiktas rankoje - lietpaltis.

Apsižiūrėjau, jog su mumis keliauja ir viena garbaus amžiaus, nedidelio ūgio, tačiau labai ryžtinga moterėlė Jovita. Ji vargiai tepaspėja su visais kitais, visa uždususi ir pavargusi, vos pavelka savo kuprinėlę. Su Almantu susitariame, jog atimsime iš Jovitos tą jos naštą, o pačiai Jovitai patariame neskubėti, nes kaulai nebe to tankumo. Gidės nebesimato, ji nudūmusi aukštyn.

Lipame, lipame ir lipame. Pagaliau lipimas baigiais, pamatome 19 amžiaus Tericho namelį, kuris savo architektūriniu stiliumi šiek tiek nori pamėgdžioti Potalos rūmus. Gražu: aplink uolose net keturi tvenkinėliai,  vadintini kalnų ežeriukais. Virš galvų, iš trijų pusių supa kalnai, kurie gi jau visai ranka pasiekiami. Toli toli likęs slėnis - įžiūrimos net Slovakijos lygumos. Nuostabus vaizdas, euforija, užburiantis nerealus landšaftas, malonus sąžiningas nuovargis. Kriokliukai, upeliūkščiai, viršukalnės, grynas oras, menkos kerpės ant milžiniškų uolų, milžiniškos erdvės. Gaila tų nevykėlių, kurie pasuko atgalios.

Kalnai jau arčiau.

Čia vis dar auga gėlytės.

Upelis slėnyje - Mala Studena. Jį šioje nuotraukoje įžiūrėsite su mikroskopu.

Mūsų aukštis - 2045 m virš jūros.

Sulaukiame mūsų šaunuolės Jovitos. Prisislampinėję aplink, užsukame į Teriho karčiamėlę. Alaus kaina - žvėriški 2 eurai, kas vis tik yra atleistina, nes viską viską čia pristato ne automobiliai ar kokie nors nešuliniai gyvuliai, o žmonės. Darau niekuo neparemtą išvadą, jog toks vergiškas darbas matyt yra profsąjungų susitarimas ir kultūrinis paveldas, mat pvz asiliukų ar Andų lamų panaudojimas būtų X kartų efektyvesnis, pigesnis ir humaniškesnis nei tokių svorių tampymas ant nešikų pečių.

Kova už gyvulių teises. Kad asilėliai nesikankintų, šis tipas kasdien nešioja svorius ant nuosavos kupros.

Gidė liepia keliauti atgal, nes turėsime progą išsimaudyti slaptoje vietoje kalnų upėje (šiaip jau maudymasis kalnų upėse yra draudžiamas, todėl reikia slėptis nuo gamtos inspekcijos). Dumiam žemyn kiek beįkabindami, straksim uolom kaip bepročiai. Mes su Neringa vos spėjam darytis nuotraukas kas šimtą metrų, o vyresni žmonės ir ypač Jovita vos begaudo kvapą ir stebisi kad vis dar gyvi. Įdomu, kaip atsirūgtų mūsų gidei jei paaiškėtų kad toli toli atsilikusi senutė iš tikro guli kur nors su sulaužyta koja, ir ją reikia kaip nors be transporto nugabenti iki medikų.

Bėga minutės ir pusvalandžiai, pamažėl keičiasi klimato juostos: vėl atsiranda mažutelytės kalnapušėlės, kurios dar vėliau jau pasiekia metro (ar net pusantro) aukštį. Straksim sau akmenimis, ir kalnapušės patampa pušelėmis, pušelės - eglutėmis, atsiranda normalus spygliuočių miškas. Štai ir Zamkovskeho chata. Pagreitintu tempu dumiam tolyn, kol slaptu keliuku prikeliaujame kalnų upę. Paaiškėja, jog maudytis nepavyks, nes nuo liūties ji pernelyg ištvinusi, pernelyg srauni, ir dar gerokai purvina. Sprintas baigiaisi: iki funikulieriaus Hrebienoke telieka tik apie 20 min kelio, o funikulierius tik už 40 minučių.

Jėga. Susirgom kalnais. 

Vakare gūglėje išskaitom, jog Teriho chata - tik nedidelė viso maršruto dalis. Reiktų eiti toliau, iki kalnų perėjos, kur matosi du slėniai, ten vaizdai dar nuostabesni, o nusileisti žemyn iš kitos pusės. Gidė suplanavo kad pilnas maršrutas - ne mūsų grupės jėgoms, kas yra tiesa atsižvelgiant į garbų kai kurių bendražygių amžių. Bet gaila, kad tiek daug ko nepamatėme.

Mes tenuėjome iki Teriho chatos. Iš tikro reiktų traukti toliau, link Sedielko.

Rytoj bandysim rimtesnį kalnų maršrutą. Gidės nuomonė nelabai domina.