Pasivaikščiojimas po Aukštuosius Tatrus: Rysy viršukalnė

Rysy viršukalnė (lietuviškiau būtų Rysių arba galbūt netgi Lūšių viršukalnė) yra aukščiausias kalnas Aukštuosiuose Tatruose kurį galima pasiekti be spec. įrangos. Aukštis - 2499 m virš jūros lygio.


Iškeliavome iš Štrbske Pleso miestelio (1347 m virš jūros) nuobodžiu keliuku link Popradske Pleso ežeriuko. 

Iš Štrbske Pleso link Popradske Pleso.

Gal ir gražu, bet norisi pasilypėti rimčiau.

Kadangi ten nėra ką veikti, paklusome nuorodoms vedančioms Mengusovska Dolina slėniu link Rysų. Slėnis - eglių miškas. 


Dūmėm kiek beįkabindami - man dumti buvo sunkiau, nes tempiau kuprinę su maistais, gėrimais, lietpalčiais, megztukais ir kosmetika (t.y. kremu nuo saulės). Karšta. Po pusvalandžio, jau 1620 m aukštyje keliukai išsiskyrė - pasukome į šiaurės rytus, Rupūžių ežerų link (t.y. Žabia Dolina).

Ką nufotografuosi, galvoje nenešiosi - maršruto nuotrauka iš kavinės.

Jau matyti vaizdai: egles keičia pušelės, pušeles - kalnapušės, kurios vis mažėja ir mažėja kol visai išnyksta. Pakeliui aplenkiam daug lėtapėdžių keliautojų. Vieni tokie labai jau pagyvenė vokiečiai paprašo juos nufotkinti, tuo pačiu papasakoja jog dabar jau leidžiasi žemyn, nakvojo Rysų karčemoje, ir primygtinai siūlo pasigrožėti vaizdu nuo Rysų viršukalnės. Taip, žinoma, be abejo, ko gi dar mes ten kopiam?

Skirtingai nuo vakarykštės trasos, čia visi mandagūs ir slovakiškai arba lenkiškai sveikinasi.

Priešais matosi labai graži smailė, už kurios - Mažasis ir Didysis Rupūžių ežerai. 

Karšta. Gal kas žinot, kas per kalnas fone? 

Stenam, skuodžiam kiek įkabindami, ežeriukai visai nemaži, gražūs, matosi jog šalti. Aplink slampinėja žmogelis, matyt, neplanuoja maudytis - jį vos įžiūrim iš savo vietos. Kylam aukštyn.

Didysis Rupūžių ežeriuks, už jo - Mažasis Rupūžių. Vaizdas iš viršaus.  Raudonas stačiakampis objektas kairiame apatiniame kampe, prie ežero kranto - kažkokio veikėjo čiužinys. Patį veikėją įžiūrėsite su mikroskopu: ieškokite ežero pakrantėje, į kairę nuo Neringos peties.

Pereinam nemažą tirpstantį sniegyną, aplenkiam dar porą šeimynėlių. 

Štai ir grandinės - jos visai savo vietoj ir visai funkcionalios, nes be jų būtų baisoka nugarmėti šimtelį metrų žemyn. Statu. Rupūžių ežerai jau visai mažyčiai. Veidai patys šypsosi - gražu, smagu, gera.

Didysis Rupūžių - kairėje, mažasis - dešiniau. Atstumas gerokai didesnis, nei iš Vilniaus televizijos bokšto kavinės.

Ima norėti lyti. Spartinam tempą. Kopiam takeliu, sukrautu iš akmenų - o keli akmenys pragręžti kiaurai, ir sujungti armatūra. Kaip jie čia, tempė dyzelinį generatorių su perforatoriumi vien tam, kad porą akmenų tesustiprintų? Vėl kyla pagarba tiems juodadarbiams žmonėms-nešikams, kurie tampo karčiamoms statybines medžiagas, alų, užkandą ir dyzeliną. Ir dar didesnė pagarba tiems, kurie tuos takelius iš uolų luitų sudėliojo.

Pamatome Rysų Chatą, ir netoli jos - įžymųjį tualetą su stiklinėmis durimis, peizažui apžiūrinėti. Tik mums nėra laiko grožėtis, ima pilti kaip iš kibiro. Neringa traukiasi lietpaltį, o aš skuodžiu link karčiamos. Beveik spėju. Sveikiname patys save: mes - aukščiausioje karčiamoje visuose Aukštuosiuose Tatruose, ar tik ne 2250 metrų aukštyje?

Karčiama pilna šlapių vengrų turistų. Randam vietos, užkandam, užsigeriam alaus - jis pasiutusiai brangus, 3 eurai. Turiu pamiršti savo principus. Neringa valgo pupelių sriubą, aš - vengrišką guliašą. Kol lyja, Neringa nusnūsta man ant peties.

Esant blogam orui, Chata pod Rysmi tampa labai populiaria vieta.

Galiausiai karčiama ištuštėja, rengiamės šlapiais lietpalčiais ir mes - norime dar suspėti į traukinį. Ryžtingai išbėgam į lauką, ir patraukiam paskui slovakų porelę nemažu sniegynu aukštyn, link Vaha balno. Lietus stiprėja, užplaukia debesys ir blogina mums matomumą.

Liepos vidurys. Slovakija. Lyja.

Iš Vaha perėjos matosi Lenkijos Tatrų teritorija - aukštai, baisu ir gražu.

Nuo Vaha balno į Lenkijos pusę.

Grįsti takeliai baigėsi. Trasa link Rysų viršukalnės - tokia tikroviškesnė: akmenys palaidi, vietomis nėra kur užsikabinti rankomis, jokių grandinių ir panašių išsigalvojimų. Keliauk kaip nori, daugiausia keturiomis.

Didysis ir Mažasis Rupūžių, lipant link Rysų.

Kyla rūkas. Girdime, kaip slovakų porelė ginčijasi - vyrukas keliauja pirmas, mergina aiškina kaip ji nori atgalios. Mes nesiginčijame, todėl juos aplenkiame. Iš viršūnės žemyn leidžiasi dar kažkokių slovakakalbių būtybių porelė (veidų nesimato, lyties neatspėjome). Matosi, jog dreba. "Dobry den' - dobry den'". Mums irgi reikėtų susikaupti - nelabai yra už ko laikytis, slidu.
Užplaukė debesis, gadina visą vaizdą. Radom pačią viršukalnę - suverstų uolienų krūva, pačiam viršuj dėl grožio subetonuotas balkšvas stulpas. Lyja. Prasidėjo kruša. Dar tik žaibų betrūksta. Širdis džiaugiasi - pasiekėm aukščiausią tašką, kurį Slovakijoje gali pasiekti neprofesionalai. Priropoja tas slovakas, jam iš paskos jo mergina. Pačiu laiku, gali mus nufotografuoti debesies fone. Mes juos irgi nufotografuojam, laukiam kol matomumas pagerės. Nepagerėja. Reikia leistis. 

Lengvoji dalis įveikta.

Priešingai išankstinei nuomonei, leistis nuo Rysų - daug lengviau nei ten kilti, nes matosi kad galimas kritimas ne toks jau baisus kaip iš pradžių atrodė. Nusileidžiam kelissyk greičiau nei užlipom. Ant viršūnes lipa kažkokia kita kompanija.  Slovakų porelė besiginčydama leidžiasi mums iš paskos.

Suraskite kelią žemyn.

Kaip tik tuo metu, kelioms sekundėms prasiblaivo debesys. Galim apsifotografuoti aplink. Ta kompanija viršuje džiūgauja, jiems pasisekė. Svarstom, ar dar galim skirti pusvalandį pakartotiniam užlipimui/nulipimui - turėtų būti geresnės nuotraukos. Bet viską išsprendžia vėl užslinkęs debesis - nebeverta.

Šiaušiam žemyn, link karčiamos. Šį sykį per sniegynus nusileidžiam labai greitai. Nebesustojam arbatos, dumiam žemyn - reikia spėti į traukinį. Šypsomės, sveikinamės su kopiančiais aukštyn. Visi klausinėja ar dar toli lipti.

Grandinėmis.

Lietus tai užeina, tai vėl praeina. Spėjam apsifotografuoti, ir šuoliuojam žemyn. Tolimieji Rupūžių ežeriukai apačioje po truputėli artėja, didėja. Sumušam nusileidimo greičio rekordus, bet galbūt be reikalo taip skubinamės - porą sykių vos neišsisukau kojos. "Patys drąsiausi alpinistai yra kapinėse" suprantu, ir mažinu apsukas.

Atsiranda kalnapušės, tada pušelės, ir vėl eglės. Mes vėl prie Popradske ežero. Tačiau per skubėjimą pasirinkome ne tą trasą: keliaujam ne į Štrbske Pleso, o į Popradske Pleso traukinių stotį (1246 m virš jūros) Rysy viršūnės iš toli atrodo tokios mažytės mažytės... Tolokai nuėjom. 

Rysai - centre, pasislėpė už pušų.

Apsižiūrėjom tik po valandos žygiavimo. Velniava. Laužyta fokiečių kalpa susišnekame su suvenyrų pardavėja - ji paaiškina, kaip papulti į Liptovsky Mikulaš. Dėl viso pikto pasitikriname mobiliuoju internetu - pagarba slovėnų geležinkeliams už jų mobilųjį puslapį! Iki Liptovsky Mikulašo papuolam per kiek daugiau nei pusantros valandos, su dviem persėdimais. Dviems žmonėms bilietai tekainavo 5 su viršum euro.

Pakeliui pabendraujam su gyventojais. Viena pagyvenusi slovėnė išdidžiai pareiškia, jog ji irgi yra užkopusi į Rysus. Du kartus!

Ką gi, šioje šalyje dar liko keli iššūkiai: pereiti Didžiuoju Šaltuoju slėniu (Vielka Studena Dolina) ir galbūt dar Skok krioklio maršrutu.


Šiandien supratom keletą svarbių dalykų:

• Slovakijos Aukštieji Tatrai - tikrai gražūs kalnai, jei tik žinote, kokių trasų jums reikia.
• Turistiniais kalnų vaikščiojimo maršrutais vaikščioti nesudėtinga, nepavojinga, smagu ir paprasta.
• Kalnų įspūdžiai nepakartojami ir neapsakomi - nuotraukos, vaizdo įrašai, žodžiai to neapsakys. Pereiti 25 km maršrutą kalnais, pakylant ir nusileidžiant 1200 metrų vertikaliai - visai įmanoma ir verta.
• Jeigu jau norit keliauti po Slovakijos kalnus, su pažintinėmis ekskursijomis geriau neprasidėkit - sunku tartis su gidais. Jie linkę įsivaizduoti kad visų žmonių gyvenimo tikslas - slampinėti vėžlio žingsniu paprasčiausiais, kvailiausiais maršrutais didžiulėmis, lėtomis grupėmis.